Salduvės (Šiaulių, Žuvininkų) piliakalnis

Gyvenamų vietų planas
http://archeologija.fotomuziejus.lt/lt/50/gyvenamu-vietu-planas
Kultūros vertybių registro žinios
http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=1806
Salduvės piliakalnis
Salduvės piliakalnis

Informacija

Salduvės piliakalnis yra Šiaulių miesto rytiniame pakraštyje, jis įrengtas aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Jo aikštelė apskrita, iš visų pusių apjuosta pylimo. Piliakalnio papėdėje iškastas 1–4 metrų gylio griovys, už jo supiltas dar vienas pylimas. Šiandien pylimai ir grioviai apnaikinti, tačiau dar prieškarinėse nuotraukose jie matosi aiškiau. Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Jis galėjo būti naudojamas ir visą I-ą tūkstantmetį, gynybiniai įrengimai nuolat tobulinami.

Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai iki 1935 m. buvo bendra Žuvininkų kaimo ūkininkų nuosavybė. Tais pačiais metais nutarta piliakalnį ir jo papėdę išdalinti sklypais, kuriuos ūkininkai būtų galėję naudoti smėliui ir žvyrui kasti. Tuomet Šiaulių miesto valdyba nupirko iš kaimo ūkininkų 20 ha plotą, į kurį įėjo piliakalnio teritorija, ir pavertė jį miesto parku. 1969 m. jis paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu.

1977 m. statant paminklą sovietų armijai prie Salduvės piliakalnio, plote, esančiame į vakarus nuo piliakalnio, buvo pakeistas reljefas – vienur nukastas žemės sluoksnis, kitur supiltos kalvelės. 1993 m. paminklas demontuotas, tačiau jo betoninis pagrindas ir dirbtinės kalvos paliktos.

Išsamių archeologinių Salduvės piliakalnio ir jo aplinkos tyrinėjimų nebuvo, vykdyti tik negausūs žvalgomieji tyrinėjimai. 1991 m. archeologas Bronius Dakanis iškasė keletą bandomųjų perkasėlių, archeologų vadinamų šurfais. Į pietryčius nuo piliakalnio, ties vandenvietės tvora, aptiko 1 m storio kultūrinį sluoksnį – žemės klodą su praėjusių amžių gyventojų veiklos pėdsakais. Buvo nuspręsta, kad ten turėtų būti piliakalnio papėdės gyvenvietė.

2001 m. tyrimų metu (vad. A. Šapaitė) buvo iškasta dešimt 1–4 kv. m dydžio šurfų į pietų, pietryčių ir vakarų pusę nuo piliakalnio ir viena 25 kv. m dydžio perkasa. Iškyšulyje už 90 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio atkasus akmenų grindinį, šurfas išplėstas iki 25 kv. m dydžio perkasos. Čia buvo 2,4 m. pločio ir 7 m ilgio akmenų grindinys (galai išėjo už perkasos ribų), sukrautas kalvelės šlaite. Tai leidžia daryti prielaidą, kad kalvelė yra pylimas, kurio šlaitas sutvirtintas akmenimis. Kad akmenų grindinys yra žmogaus rankų darbo kūrinys liudytų tai, kad jie išdėstyti tvarkingu ruožu kalvelės šlaito apačioje. Tačiau jokių žmogaus veiklos pėdsakų, tiesiogiai patvirtinančių šią prielaidą ir leidžiančių datuoti grindinį nerasta. Todėl negalime visai atmesti galimybės, kad akmenų ruožas yra natūralios kilmės. Jei tai pylimas, jo paskirtį galima aiškinti dvejopai. Pylimas buvo papilio – įtvirtintos piliakalnio papėdės gyvenvietės – gynybinis įrenginys, arba pylimas yra priešpilio – gynybinių įrenginių, iškeltų už pilies ribų – dalis.
2010 m. kolegė iš Latvijos Sandra Zirne tyrė piliakalnio aikštelę ir pylimus georadaru. Užfiksuotos anomalijos keliose vietose, tačiau ką jos tiksliai reiškia gali parodyti tik detalieji archeologiniai tyrimai.

Tyrimų vaizdai

Salduvės piliakalnis apie 1931 m.
Salduvės kalnas prie Šiaulių.
Žmonių grupė Salduvės piliakalnio fone.
Salduvės piliakalnis iš rytų pusės. 1935 m.
Salduvės piliakalnis iš vakarų pusės. 1935 m.
Salduvės piliakalnis
Salduvės piliakalnis.
Iškastas Šurfas Nr. 1. Salduvės senovės gyvenvietės teritorijos archeologiniai tyrimai 2001 m. (vad. A. Šapaitė).
Šurfas Nr. 1. Salduvės piliakalnio archeologiniai tyrimai 2001 m. (vad. A. Šapaitė).
Salduvės piliakalnio archeologiniai tyrimai 2001 m. (vad. A. Šapaitė). Kasama perkasa Nr. 1, pirmame plane – A.Šapaitė.
Akmenų grindinys, tvirtinęs pylimą. Salduvės senovės gyvenvietės teritorijos archeologiniai tyrimai 2001 m. (vad. A. Šapaitė).
Grindinio akmenys. Salduvės piliakalnio archeologiniai tyrimai 2001 m. (vad. A. Šapaitė).

Plačiau