Lepšių vėlyvasis kapinynas

Kapinynų planas
http://archeologija.fotomuziejus.lt/lt/48/kapinynu-planas
Kalvelės lyginimas Lepšių kapinyno vietoje 1937–1938 m. žiemą.
Kalvelės lyginimas Lepšių kapinyno vietoje 1937–1938 m. žiemą.

Informacija

1937–1938 m. žiemą Lepšių kaimo teritorijoje buvo pradėti žemės lyginimo darbai, skirti naujoms miesto kapinėms įrengti. Darbininkai nukasinėdami nedidelę kalvelę pastebėjo žemėje buvusius žmonių kaulus ir archeologinius radinius. Nežinia ar būtent dėl rastųjų senkapių, bet planuotos kapinės taip ir nebuvo pradėtos naudoti.

Tolesniuose darbuose dalyvavo tuomet Šiaulių „Aušros“ muziejuje dirbęs archeologas Balys Tarvydas. Iš viso surinkti 66 radiniai. Ištirti tik 5 kapai, visi kiti radiniai atsitiktiniai, daugiausiai surinkti pačių darbininkų. Kai kurie eksponatai pakliuvo į muziejų dar anksčiau iš Aleksandrijos dvaro savininko. Pasakojama, kad senieji Lepšių kaimo gyventojai statydamiesi namus rado nemažai archeologinių radinių ir atidavė juos dvarininkui. Panašu, kad tai to paties kapinyno medžiaga.

1959 m. Lietuvos TSR mokslų akademijos istorijos instituto leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“ tuometinis „Aušros“ muziejaus direktorius Julius Naudužas aprašė šį objektą iš turimų radinių ir negausių šaltinių. Autorius pagal radinius kapinyną datuoja VIII–X ir XIV–XVI amžiais, taip pat pažymi, kad darbus stebėję muziejaus darbuotojai išskiria ir XIX a., galimai 1831 m. sukilimo dalyvių palaidojimai. Pastarąją hipotezę patikrinti sunku, neišliko jokių papildomų duomenų. Tuo tarpu kapinyno anksčiausiojo datavimo galime atsisakyti remiantis vėlesnių tyrimų analogijomis, leidžiančiomis daryti išvadą, kad kai kurie ankstyvi radiniai viduramžiais buvo naudojami kaip amuletai. J. Naudužas teisingai kryžminius smeigtukus priskyrė viduriniajam geležies amžiui, bet tai dar nebūtinai atitinka palaidojimų laiką. Visi trys smeigtukai (pagal formą priskiriami VI–VIII a.) buvo rasti su nulaužtomis adatomis, drąsiai galima teigti, kad jie nebuvo naudojami pagal tiesioginę paskirtį – drabužio susegimui. Jau buvo rastas palaidojimas su panašiomis įkapėmis Šiaulių rajone, Jakštaičių kaime (1972 m, vad. V. Urbanavičius). Trys kryžinių smeigtukų galvutės buvo aptiktos XV a. datuojamame moters kape, maišelyje su kitokiais amuletais, pakabintame prie juosmens.

Segės aguoniniais galais, taip pat priskirtos geležies amžiui, paprastai datuojamos X–XIII a., bet, kaip rodo kitų vėlyvųjų kapinynų duomenys, jos išliko, nors ir rečiau naudojamos, ir iki XIV a., arba naudotos taip pat kaip amuletai. Sunku nustatyti jų paskirtį nežinant kokioje vietoje palaikų atžvilgių jos gulėjo. Dar lieka atviras kalavijo vaidmens palaidojime klausimas. Jis datuojamas X–XI a. sandūra, kapinyno laikus galėjo pasiekti perduodamas iš kartos į kartą kaip relikvija.

Kapinyną, nepaisant paviršutiniškų tyrimų, gana tiksliai galima datuoti XIV–XVI a. Radiniai būdingi christianizacijos laikotarpio Lietuvos laidojimo paminklams. Laikantis senųjų papročių vis dar dedamos įkapės, naudojami amuletai. Nėra aišku, kur gyveno žmonės, palaidoti Lepšių vėlyvajame kapinyne. Matyt, netoliese apsigyventa apleidus Salduvės piliakalnio papėdės gyvenvietę.

Dabar ši teritorija nėra saugoma, senkapis sunaikintas, o planuotos miesto kapinės liko tik pažymėtos senuose miesto planavimo žemėlapiuose.

Plačiau